🦉 Uralinė pelėda (lot. Strix uralensis, angl. Ural Owl, vok. Habichtskauz, Uralkauz) – pelėdinių (lot. Strigidae) šeimos pelėdinis paukštis (lot. Strigiformes), kurią 1771 m. atrado ir aprašė Petras Palasas (Pallas).
Į Lietuvos raudonąją knygą uralinė pelėda įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2007 m., uralinė pelėda priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, uralinė pelėda priskirta VU kategorijai. Iki šiol, uralinė pelėda saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Uralinė pelėda pasižymi balsva kūno viršutine dalimi su tamsiomis išilginėmis dėmėmis, o pilvinė pusė taip pat balsva, bet su aiškiomis pailgomis tamsiomis juostomis. Skruostų diskas apvalus, pilkas, uodega ilga, skersai dryžuota, su balsva juosta gale. Kojos apaugusios plunksnomis iki pat pirštų. Patelės yra stambesnės už patinėlius. Kūno ilgis siekia nuo 50 iki 62 cm, sparnai 35–40 cm, o išskleistų sparnų tarpugalis 103–124 cm. Uodega siekia 30 cm. Patinų svoris 570–850 g, o patelių – 630–1150 gramų.
Uralinė pelėda lytiškai subręsta jau pirmaisiais gyvenimo metais ir yra sėsli rūšis. Ji įsikuria dideliuose miškų masyvuose ir pelkėse, peri įvairių tipų miškuose, kurių sudėtyje gali būti tiek spygliuočių, tiek lapuočių medžių. Lizdų pačios nesuka – peri senose medžių drevėse, išpuvusiuose stuobriuose arba užima plėšriųjų paukščių lizdus, tačiau jų netaiso. Per metus veda 1 vadą, dažniausiai dėtyje būna 2–4 baltos spalvos kiaušiniai, rečiau – 1 arba 6. Patelė peri nuo pirmojo padėto kiaušinio, perėjimas trunka 28–35 dienas. Tuo laikotarpiu ją maitina patinas. Jaunikliai dažniausiai išsirita balandžio mėnesį ir lizde būna apie 35 dienas. Palikę lizdą dar nemoka skraidyti, tačiau po 45 dienų jau tampa savarankiški. Suaugę paukščiai jauniklius maitina dar apie 2 mėnesius.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta daugiausia smulkiais žinduoliais, ypač pelėnais, taip pat smulkiais miško paukščiais. Pelėnų populiacijos gausumas daro didelę įtaką perinčių porų skaičiui bei vadų dydžiui.
Iki 2000 m. Lietuvoje perinčių uralinių pelėdų nebuvo registruota. Pirmieji perėjimo atvejai buvo užfiksuoti 2001 m. Biržų girioje. Nuo to laiko rūšis ėmė plisti ir aptinkama vis daugiau miškų, kuriuose registruojamos perinčios poros arba teritoriniai patinų balsai veisimosi sezono metu. 2019 m. populiacija buvo vertinama 80–100 perinčių porų, o tai rodo palankią rūšies būklės tendenciją.
2007 m. uralinių pelėdų populiacija buvo mažesnė ir vertinta 15–30 perinčių porų. Tuo metu didžioji jų dalis buvo susitelkusi Biržų girioje, kur registruota iki 14 lizdaviečių teritorijų, 2005 m. rasti 4 lizdai. Pavienės poros buvo stebimos Adutiškio-Guntauninkų ir Suvainiškio miškuose.
Uralinė pelėda yra plačiai paplitusi Eurazijoje, jos šiaurvakarinė arealo dalis driekiasi nuo Švedijos per centrinę Rusiją iki Ramiojo vandenyno, taip pat apima Japoniją ir Korėjos pusiasalį. Ši rūšis gyvena ir Centrinėje Europoje, o toliausiai į pietvakarius paplitusi Balkanų pusiasalyje. Lietuva yra uralinės pelėdos ištisinio arealo vakariniame pakraštyje, daugiausia ji aptinkama Šiaurės, Rytų ir Pietų Lietuvoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė uralinėms pelėdoms yra miškų kirtimai perėjimo metu, nes tuo metu gali būti sunaikintos lizdavietės su vadomis. Natūralių drevių, išpuvusių stuobrių ir plėšriųjų paukščių lizdų trūkumas taip pat daro neigiamą poveikį populiacijos stabilumui. Kadangi ši rūšis peri ir inkiluose, jų iškėlimas yra veiksminga priemonė natūralių lizdaviečių trūkumui kompensuoti ir gali padėti išsaugoti uralinių pelėdų populiaciją miškuose.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
