🐦 Žalioji meleta (lot. Picus viridis, angl. Eurasian Green Woodpecker, European Green Woodpecker, vok. Grünspecht, Grasspecht, Erdspecht ) – geninių (lot. Picidae) šeimos geninis paukštis (lot. Piciformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą žalioji meleta įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, žalioji meleta priskirta VU kategorijai. Iki šiol, žalioji meleta saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Žalioji meleta yra maždaug kėkšto dydžio genys, nuo pilkosios meletos lengvai atpažįstamas pagal ryškiai raudoną viršugalvį. Patino kūno viršutinė pusė yra gelsvai žalsva, antuodegis – ryškiai geltonas. Viršugalvis raudonas, kakta juoda. Nuo žiočių kampo driekiasi juodas dryžis, kurio vidurinė dalis turi raudoną atspalvį. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos su skersiniu šviesiu raštu. Pilvinė pusė balsvai žalsva, krūtinė ir pilvas nežymiai dėmėti, o pauodegio raštas yra skersinis. Snapas pilkas, kojos tamsiai pilkos, rainelė balsva. Patelė nuo patino skiriasi tuo, kad juodas dryžis prie snapo neturi raudonos spalvos. Jaunikliai yra blankesnių spalvų. Lizdą palikę jaunikliai miega įsikibę į medžio kamieną.
Žalioji meleta dažniausiai gyvena nedideliuose miškeliuose, augančiuose palei upes, tačiau gali perėti ir atokiau nuo vandens telkinių. Retkarčiais aptinkama mišriuose miškuose ar eglynuose, tačiau labiausiai mėgsta senus sodus ir parkus, ypač jei juose auga tuopos. Daugiausia laiko praleidžia ant žemės, ieškodama skruzdėlių. Pavasarį tampa aktyvesnė, garsiai šūkauja ir tarškina snapu į šakas bei sausus medžių kamienus.
Paukščiai lytiškai subręsta pirmaisiais gyvenimo metais. Kovo pabaigoje intensyviai ieško senų uoksų, tačiau dažniausiai patys kala naujus. Paprastai patinas ir patelė iškala po atskirą uoksą, bet kiaušiniai dažniausiai dedami į patino iškaltą. Uokso kalimas užtrunka apie 20 dienų. Kadangi žaliosios meletos snapas nėra itin stiprus, jos dažniausiai renkasi patręšusius gluosnius, tačiau lizdai gali būti randami ir pušyse. Vienoje dėtyje paprastai būna 6 kiaušiniai, kuriuos maždaug 16 dienų peri abu tėvai. Naktimis perėjimo darbą atlieka patinas, o patelė nakvoja sename uokse. Dieną jie keičiasi kas 2 valandas. Jauniklius maitina abu tėvai, tačiau prie lizdo susitikę gali elgtis agresyviai – patelė paprastai palaukia, kol patinas baigs maitinti jauniklius. Paukšteliai lizdą palieka 24 dienų amžiaus, bet dar kurį laiką laikosi netoli jo – šeima išlieka kartu ir neišsiskiria didesniu nei 200 metrų atstumu.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Maitinasi daugiausia skruzdėlėmis, kurių ieško ant žemės. Būtent tai lemia, kad žalioji meleta dažniau pasirenka sausas ir greitai įšylančias vietoves. Maisto taip pat ieško ant medžių kamienų, ypač stambesnių šakų paviršiuje. Kartais skraidydama ieško grobio miško pakraščiuose.
2019 m. Lietuvos žaliosios meletos populiacija buvo įvertinta 500–800 perinčių porų. 2001 m. ji buvo mažesnė ir siekė 300–500 porų. Daugiausia šios rūšies atstovų gyvena rytinėje, šiaurės vakarinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse.
Žalioji meleta yra plačiai paplitusi Europoje, jos arealas driekiasi nuo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos iki Skandinavijos pietų, Graikijos, Juodosios jūros pakrančių ir Kaukazo regiono. Rytuose paplitimas siekia Rusijos Leningrado, Vologdos, Kazanės ir Samaros sritis. Lietuvoje ši rūšis dažniausiai aptinkama rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyse.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausią grėsmę žaliosioms meletoms kelia senų medžių, kuriuose jos išsikala uoksus, nykimas. Lapuočių ir mišriųjų medynų kirtimai, taip pat miško masyvų skaidymas mažina tinkamų buveinių skaičių. Kadangi šie paukščiai minta skruzdėlėmis, itin svarbu išsaugoti skruzdėlynus, ypač miško ūkinės veiklos metu.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
