🐓 Pilkoji kurapka arba kurapka, laukinė vištelė, čerekšlė (lot. Perdix perdix, angl. Grey Partridge, Common Partridge, English Partridge, vok. Rebhuhn) – fazaninių (lot. Phasianidae) šeimos vištinis paukštis (lot. Galliformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą pilkoji kurapka įrašyta 2019 m. ir nebuvo priskirta Lietuvoje taikytoms kategorijoms. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pilkoji kurapka priskirta VU kategorijai. Iki šiol, pilkoji kurapka saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Pilkosios kurapkos yra vidutinio dydžio paukščiai – jų kūno ilgis siekia nuo 30 iki 33 cm, atstumas tarp išskleistų sparnų – nuo 53 iki 56 cm, o svoris svyruoja tarp 390 ir 500 g. Patinai pasižymi šviesiai rusva krūtine su tamsiai ruda pasagos formos dėme, kuri patelėms būna mažiau ryški arba visai išnykusi. Plunksnų danga išmarginta smulkiais rudais skersiniais dryžiais, kas padeda paukščiams maskuotis aplinkoje.
Tai monogamai paukščiai, susiporuojantys kovo mėnesį dar neišsiskirsčius žiemojimo būreliams. Peri ant žemės, dažniausiai laukų pakraščiuose, pasėlių sklypuose, pievose ar krūmynuose. Lizdą įsirengia tarp tankesnių žolių, kur jis tampa sunkiai pastebimas plėšrūnams. Kiaušinius pradeda dėti maždaug po mėnesio nuo susiporavimo, kasdien padėdamos po vieną. Dėtyje dažniausiai būna nuo 18 iki 22 kiaušinių, o peri patelė apie 24 dienas. Jei pirmoji dėtis žūsta, kurapkos gali perėti pakartotinai. Jaunikliai išsirita birželio pabaigoje arba liepos mėnesį ir iškart palieka lizdą, sekdami tėvus.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Mityba priklauso nuo sezono – šiltuoju metų laiku, ypač jaunikliai, lesa įvairius bestuburius gyvūnus, tačiau didžiąją raciono dalį sudaro augalinis maistas. Paukščiai mėgsta laukinių augalų sėklas, o žiemą, kai sunku rasti maisto, iš po sniego išsikapsto želmenis.
Pilkosios kurapkos populiacija per pastaruosius dešimtmečius smarkiai sumažėjo. 2013 m. buvo įvertinta, kad šalyje peri nuo 4000 iki 7000 porų, tačiau tikslių duomenų apie populiacijos gausumą trūksta. Per pirmąjį XXI a. dešimtmetį buvo stebėtas net 30–60 procentų populiacijos mažėjimas.
Pilkoji kurapka yra sėslus atviro kraštovaizdžio paukštis, kurio natūralus paplitimo arealas driekiasi nuo Pirėnų kalnų vakaruose iki Altajaus rytuose. Šiaurinė riba siekia Vidurio Skandinaviją, Kareliją ir Tiumenės sritį, o pietuose rūšis aptinkama Mažojoje Azijoje, Tian Šanyje ir Portugalijoje. Taip pat peri Britų ir Sicilijos salose, o žiemą nesitraukia iš įprastų buveinių.
Lietuvoje pilkosios kurapkos yra paplitusios didesnėje šalies dalyje, ypač ten, kur vyrauja agrarinis kraštovaizdis. Šie paukščiai vengia miškų ir pelkių, pirmenybę teikia dirbamų laukų ir pievų kraštovaizdžiui.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Šios rūšies nykimą lemia agrarinio kraštovaizdžio pokyčiai – vis labiau įsivyrauja dideli monokultūrų plotai, intensyvėja augalininkystė, todėl mažėja maistui svarbių piktžolių kiekis. Be to, nuolatinis žemės ūkio technikos judėjimas trikdo perinčius paukščius. Didelę grėsmę kelia ir natūralių plėšrūnų – lapių, kiaunių – populiacijos augimas. Atskirais metais kurapkų skaičius sumažėja dėl užsitęsusių šalčių ir storos sniego dangos. Šaltomis žiemomis tikslinga papildomai lesinti šiuos paukščius ir kontroliuoti plėšrūnų skaičių jų buveinėse.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
