🐦 Pilkoji meleta (lot. Picus canus, angl. Grey-faced Woodpecker, Gray-headed Woodpecker, vok. Grauspecht) – geninių (lot. Picidae) šeimos geninis paukštis (lot. Piciformes), kurią 1788 m. atrado ir aprašė Johanas Gmelinas (Gmelin).
Į Lietuvos raudonąją knygą pilkoji meleta įrašyta 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., pilkoji meleta priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pilkoji meleta priskirta NT kategorijai. Iki šiol, pilkoji meleta saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Pilkoji meleta yra vidutinio dydžio, šiek tiek mažesnė už žaliąją meletą, jos spalvos blankesnės. Patino nugara yra gelsvai žalsva, antuodegis gelsvas, o viršugalvis – pilkas arba žalsvai pilkas su ryškia raudona kakta. Nuo žiočių kampo driekiasi siauras juodas dryželis. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos su skersiniu šviesiu raštu. Kūno apačia pilka su žalsvu atspalviu, snapas rudai pilkas, kojos pilkai žalsvos, rainelė šviesiai raudona. Patelės kakta pilka. Jaunikliai turi šviesesnes, mažiau ryškias spalvas, išsirita pliki ir rausvi.
Ši rūšis yra sėsli, tačiau gali klajoti nedideliais atstumais. Pilkąją meletą lengva atpažinti iš jos būdingų pilkšvai žalsvų plunksnų ir raudonos kaktos. Dažnai skleidžia tipišką balsą, kurį galima girdėti per visus metus. Peri uoksuose, kuriuos pati išsikala puvinio pažeistuose medžiuose ar stuobriuose, dažniausiai drebulėse. Kiaušinius deda gegužės mėnesį, o birželio pabaigoje jaunikliai palieka lizdą.
Ertmes medžiuose (uoksus) pradeda kalti vėlyvą pavasarį, paprastai kasmet kala po naują, tačiau tame pačiame biotope gali perėti kelerius metus iš eilės. Uoksus kala juodalksniuose, drebulėse, beržuose. Dėtyje būna maždaug 7 kiaušiniai. Juos peri abu porelės nariai apie 17 dienų. Geniukai išsirita birželio pradžioje, juos maitina patinas ir patelė. Patelei žuvus paukštelių globą perima patinas.
Uokse geniukai išbūna apie 24 dienas. Dar nemokėdami skraidyti, jau kopinėja medžio kamienu. Gresiant pavojui ar tėvams atnešus maisto, tuojau pat skuba į drevę. Birželio pabaigoje jaunikliai palieka uoksą, tačiau dar kurį laiką grįžta pernakvoti. Vasaros antroje pusėje pradeda savarankišką gyvenimą.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Pilkoji meleta dažniausiai maitinasi ant žemės ar netoli jos. Pagrindinį racioną sudaro miško rudosios skruzdėlės, kurių kolonijas paukštis išrausia, taip pat minta kitais vabzdžiais. Ši rūšis itin priklauso nuo natūralių skruzdėlynų išlikimo.
2019 m. Lietuvoje buvo registruota apie 500–800 perinčių porų. Mišriuosiuose lapuočių miškuose vidutinė rūšies gausa siekė 0,91 poros 100 ha plote, o pušynuose – apie 0,33 poros 100 ha plote. Populiacija pastaraisiais metais gausėja, greičiausiai dėl senų medžių palikimo kirtavietėse.
2001 m. Lietuvoje perėjo nuo 500 iki 700 porų. Daugiausiai paukščių aptikta Biržų girioje, Čepkelių rezervate (po 20 porų), Taujėnų–Užulėnio miškuose (15 porų), Lančiūnavos miške, Plinkšių draustinyje ir jo apylinkėse, Adutiškio–Guntauninkų miškuose (po 10 porų). Kamanų valstybiniame rezervate, Rūdninkų ir Žaliosios giriose, Dubingių miško masyve (Asvejos regioniniame parke) ir Žemaitijos nacionaliniame parke gyveno nuo 5 iki 8 perinčių porų.
Pilkoji meleta paplitusi nuo Vakarų Europos iki Ramiojo vandenyno pakrančių. Jos arealas apima teritorijas nuo Prancūzijos ir Kroatijos vakaruose iki Šiaurės Primorės ir Obės vidurupio rytuose. Šiaurėje ši rūšis aptinkama Pietų Švedijoje, Suomijoje ir Pečioros aukštupyje, o pietuose – iki Prancūzijos vidurio, Balkanų pusiasalio, Dniestro deltos bei Šiaurės Kazachijos.
Lietuvoje pilkoji meleta paplitusi beveik visoje šalies teritorijoje. Ji dažniausiai aptinkama mišriuose ir lapuočių miškuose, ypač mėgsta mozaikinį kraštovaizdį, kur miškai susijungia su kirtavietėmis, aikštelėmis ir pievomis. Šis paukštis gana dažnai pastebimas senose kirtavietėse su išlikusiais senais medžiais, taip pat gali įsikurti upių ir ežerų pakrantėse, pelkių pakraščiuose ir net parkuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausias pavojus pilkajai meletai kyla dėl miško ūkinės veiklos – didelių negyvų medžių šalinimo ir lapuočių miškų kirtimo. Kadangi ši rūšis išsikala uoksus minkštuose, senstančiuose medžiuose, jų trūkumas gali lemti populiacijos mažėjimą. Be to, pilkosioms meletoms itin svarbu natūralūs miško skruzdėlynai, todėl jų išsaugojimas yra reikšmingas veiksnys rūšies apsaugai.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
