Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦩 Švygžda arba paprastoji švygžda (lot. Porzana porzana, angl. Spotted Crake, vok. Tüpfelsumpfhuhn, Tüpfelralle) – vištelinių (lot. Rallidae) šeimos gervinis paukštis (lot. Gruiformes), kurią 1766 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą švygžda įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, švygžda priskirta VU kategorijai. Iki šiol, švygžda saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Švygžda yra varnėno dydžio, iš toli atrodo tamsios spalvos, tačiau iš arti išsiskiria baltai taškuotu ir dryžuotu kūno priekiu. Jos viršutinė kūno pusė žalsvai rusva su tamsiomis dėmėmis ir baltais taškeliais – tai skiriamasis požymis nuo kitų vandeninių vištelių. Pečių plunksnos turi pailgas baltas dėmeles, kaklas ir krūtinė yra žalsvi, tankiai baltai dėmėti, o šonuose matomi platūs skersiniai dryžiai. Pilvo vidurys baltas. Snapas turi raudoną pamatą ir žalsvai geltoną galą, o kojos – žalsvos.

Patelės ir jaunikliai yra mažiau ryškių spalvų nei patinas. Švygžda retai pasirodo atvirose vietose, tačiau išsiduoda savo charakteringu balsu – vienodais tarpais dažnai kartojamais švilpčiojimais.

Paukščiai parskrenda balandžio pradžioje, o migracija tęsiasi iki gegužės pradžios. Dauguma švygždų išskrenda iki lapkričio pradžios. Peri šlapiose paežerių ir paupių pievose, žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, durpynuose bei ežerų didelėse kinėse ir plovose. Jie vengia aukštos tankios augalijos, tačiau pakenčia retus nendrynus ir pavienius krūmus. Nors tai yra teritorinė rūšis, lizdai gali būti įrengiami tik 10–75 m vienas nuo kito. Jie būna žolių kupste ar po pernykščių augalų sąvartomis. Kiaušinius deda nuo gegužės vidurio, tačiau vietas, kurios ilgai buvo apsemtos, užima tik birželį. Per sausras išdžiūvusias veisimosi buveines palieka. Dėtyje dažniausiai būna nuo 8 iki 10 rudai gelsvų ar rusvų kiaušinių su neryškiomis pilkomis ir didesnėmis ryškesnėmis rudomis dėmėmis. Peri nuo 18 iki 24 dienų. Jaunikliais rūpinasi abu tėvai.

Maitinasi augalų sąžalynų ir atvirų dumblo plotelių bei seklaus vandens sandūroje. Maistą renka bėgiodama sausumoje, braidydama ar plaukiodama sekliame vandenyje. Pagrindinis racionas – vabzdžiai, jų lervos, kirmėlės, voragyviai ir moliuskai, nors retkarčiais lesa ir augalų sėklas bei vegetatyvines dalis. Maistą renka nuo žemės ir vandens paviršiaus, dumble ar ant augalų.

2019 m. Lietuvoje perėjo nuo 1 000 iki 1 500 porų. Gausiausia populiacija buvo Žuvinte (28 poros) ir Nemuno deltoje (nuo 60 iki 70 porų), tačiau nuo 2004–2005 m. jų skaičius šiose vietose sumažėjo atitinkamai 3,74 ir nuo 2,43 iki 2,61 karto. 2007 m. populiacija buvo stabili arba šiek tiek mažėjanti, tuo metu buvo užregistruota daugiau nei 1 000 perinčių porų. Daugiausia jų buvo Nemuno deltos regioniniame parke (daugiau nei 170), Žuvinto biosferos rezervate (nuo 20 iki 30), Biržulio ir Stervo pelkių komplekse (iki 25), Metelių regioninio parko ežeruose (20), Ežerėlio užpelkėjusiose pievose (25) bei Birvėtos šlapžemių komplekse (20).

Švygžda yra žemyninių lygumų, borealinio ir vidutinių platumų klimato juostos rūšis, paplitusi nuo Vakarų Europos ir Pietų Fenoskandijos iki centrinės Sibiro dalies. Lietuvoje ji aptinkama visoje šalyje, tačiau retesnė regionuose, kuriuose vyrauja intensyvus žemės ūkis ir mažas ežeringumas.

Didžiausios grėsmės švygždų populiacijai yra melioracija, ganymo ir šienavimo nutraukimas perėjimo vietose bei klimato atšilimo pasekmės. Veisimosi buveinės jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius, todėl norint išsaugoti populiaciją, būtina riboti perteklinį buveinių užaugimą nendrynais ir sumedėjusia augalija.

UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai

---

Buvusi kategorija: 3 (R) - retos rūšys, kurių populiacijų mažai dėl jų biologinių ypatybių