🦅 Vištvanagis arba paprastasis vištvanagis (lot. Accipiter gentilis, sin. Astur gentilis, angl. Northern Goshawk, Eurasian Goshawk, Goshawk, vok. Habicht) – vanaginių (lot. Accipitridae) šeimos vanaginis paukštis (lot. Accipitriformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą vištvanagis įrašytas 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., vištvanagis priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, vištvanagis priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, vištvanagis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Vištvanagis yra vidutinio dydžio plėšrusis paukštis. Jo kūno viršutinė pusė pilkai rusva, gali turėti pilką ar rudą atspalvį. Galva tamsesnė, išmarginta baltomis dėmėmis, o antakis baltas. Pakaušyje matomi maži balti taškučiai. Kūno apatinė dalis yra balta su skersiniais juodais dryžiais, uodega ilga ir taip pat skersai dryžuota, pauodegys baltas. Snapas melsvai juodas, kojos ryškiai geltonos, nagai juosvi. Patelės paprastai būna kiek pilkai rusvesnės, su balsvomis dėmelėmis, o jų uodegos skersinės juostos yra ryškesnės. Apatinė kūno dalis rusva arba balsva su juodomis išilginėmis dėmėmis.
Vištvanagiai pasižymi ryškiu lyčių dimorfizmu – patelės yra 10–25 proc. didesnės už patinėlius. Mažiausių patinėlių svoris prasideda nuo 0,52 kg, o stambiausios patelės gali sverti net iki 2,2 kg. Jų sparnų ilgis siekia 28,6–39 cm, uodegos ilgis – 20–28 cm, o čiurnos ilgis – 6,8–9 centimetrus.
Vištvanagiai yra monogamai. Perėti jie gali pradėti jau pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau dažniausiai perėti pradeda ne anksčiau nei trečiaisiais metais. Suaugę paukščiai yra sėslūs. Veisimosi sezonas prasideda kovo mėnesį. Lizdus vištvanagiai krauna įvairaus tipo miškuose, dažniausiai brandžiuose, įvairios sudėties medynuose. Nors dažniausiai įsikuria dideliuose miško masyvuose, retkarčiais gali perėti ir mažesniuose miškuose ar net miestų parkuose. Lizdus dažniausiai krauna eglių, pušų, beržų ar juodalksnių medžiuose, vidutiniškai 15 m aukštyje nuo žemės. Pavasarį lizdą papildomai išpuošia žaliomis šakomis. Dėtyje paprastai būna 2–5 kiaušiniai, tačiau dažniausiai sudedami 3 arba 4. Perėjimu daugiausia rūpinasi patelė, o patinas ją maitina. Inkubacija trunka 38–42 dienas. Jaunikliai lizde auga 36–40 dienų ir jį palieka birželio mėnesį. Paprastai iš vienos vados išauga 2–3 jaunikliai, kurie palikę lizdą dar apie mėnesį yra prižiūrimi tėvų. Jauni paukščiai yra klajokliai, tačiau suaugusiems vištvanagiams sezoninė migracija nebūdinga.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Mitybos pagrindą sudaro įvairaus dydžio miško paukščiai. Kai kurios vištvanagių poros gali specializuotis medžiodamos tam tikras rūšis – pavyzdžiui, miškuose didelę jų raciono dalį gali sudaryti tetervinai, o miestuose šie paukščiai dažniausiai medžioja karvelius. Be paukščių, vištvanagiai grobia ir smulkius žinduolius, pavyzdžiui, voveres, kurmius, pelėnus ar kiškius. Jei sąlygos tinkamos ir paukščiai nėra trikdomi, tose pačiose lizdavietėse gali perėti daugelį metų.
2019 m. Lietuvos vištvanagių populiacija buvo įvertinta 500–800 porų. Pastarąjį dešimtmetį didelių pokyčių pagrindinėse jų buveinėse nebuvo registruota, tačiau kai kuriuose regionuose, ypač Vidurio Lietuvoje, stebėtas vietinis populiacijos mažėjimas. 2007 m. pagal Europos paukščių gausumo duomenis Lietuvos populiacija taip pat buvo vertinama kaip 500–800 perinčių porų.
Vištvanagis aptinkamas Šiaurės Amerikoje ir Eurazijoje. Jo arealas Eurazijoje driekiasi nuo Norvegijos jūros per Rusiją, šiaurėje siekia Obės žemupį ir Lenos vidurupį, o rytuose tęsiasi iki Japonijos ir Beringo jūros. Pietinė riba nusidriekia per Mongolijos ir Kazachijos šiaurinę dalį, Kaspijos ir Juodąją jūras. Lietuvoje vištvanagis aptinkamas visuose šalies regionuose, tačiau gausiausiai jis gyvena miškingose vietovėse, ypač didžiosiose giriose, kur 100 km² plote peri 2–3 poros. Rečiausiai šios rūšies atstovai aptinkami agrariniuose, mažai miškinguose regionuose, kur tankumas siekia tik 0,6–1 porą 100 km² plote.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Vištvanagiai yra jautrūs trikdymui perėjimo sezono metu, ypač jei trikdomos jų lizdavietės ar jų artima aplinka. Jauni ir suaugę paukščiai neretai būna gaudomi ar naikinami dėl savo polinkio medžioti naminius paukščius. Be to, jiems didelę grėsmę kelia miškų fragmentacija dėl plynųjų kirtimų, taip pat sumažėjęs jų būdingo grobio – tetervinų – gausumas.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
