🦅 Erelis žuvininkas arba žuvininkas (lot. Pandion haliaetus, angl. Osprey, Fish Hawk, Western Osprey, vok. Fischadler) – žuvininkų (lot. Pandionidae) šeimos vanaginis paukštis (lot. Accipitriformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą erelis žuvininkas įrašytas 1981 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., erelis žuvininkas priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, erelis žuvininkas priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, erelis žuvininkas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Erelis žuvininkas yra gana didelis, dydžiu jis yra tarpinis tarp jūrinio erelio ir suopio. Kūno ilgis siekia 50–66 cm, išskėsti patino sparnai yra 127–166 cm, o patelės – 144–180 cm. Patino kūno masė svyruoja tarp 1,1–1,6 kg, o patelės – tarp 1,6–2,0 kg. Skrendant galima pastebėti baltą ar šiek tiek margą jo apatinę kūno dalį. Snapas juodas, nagai galingi ir juodi, o kojos gana ilgos.
Ereliai žuvininkai yra monogamai ir perėti pradeda 3-iais gyvenimo metais. Ilgiausia žinoma jų gyvenimo trukmė yra 32 metai. Lietuvoje jie parskrenda kovo pabaigoje ir dažniausiai įsikuria spygliuočių miškuose prie pelkių ar ežerų pakrančių. Lizdus suka senuose paežerių medynuose, pelkinių ežerų pakrantėse ar pavieniuose senuose medžiuose kirtavietėse. Dažniausiai lizdai būna sukrauti aukščiausiuose medžiuose, jų lajos viršūnėse. Kiekvienais metais ereliai grįžta į tas pačias lizdavietes ir gali naudoti tą patį lizdą ne vienerius metus.
Vieną vadą ereliai veda kasmet. Patelė paprastai padeda 1–4 rausvai rusvus, dėmėtus kiaušinius, kuriuos peri apie 38 dienas. Jaunikliai lizde išbūna 52–64 dienas, dažniausiai lizdą palikdami liepos trečiąją dekadą. Sėkmingai perinčios poros paprastai užaugina vidutiniškai 2,6 jauniklio.
Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Nepamirškite prisegti nuotraukų ar video, iš anksto dėkojame ir nuostabios gamtos!
Mitybos pagrindą sudaro žuvys, kurias erelis žuvininkas pagauna vandens paviršiuje. Jis sklando virš vandens telkinių 30–70 m aukštyje, ieškodamas žuvų koncentracijų. Dažniausiai grobį sučiumpa staigiai nerdamas vertikaliai, stipriais nagais griebdamas už galvos. Kartais jis panyra po vandeniu iki 1 m gylio. Grobis neretai būna net didesnis už patį paukštį, tačiau jis gali jį pakelti ir nešti sugriebęs dviejų kojų nagais. Maitintis gali skristi net keliolika kilometrų nuo lizdo.
2019 m. Lietuvos erelio žuvininko populiacija buvo vertinama 30–50 perinčių porų. Maitinimuisi tinkamose vietose taip pat stebimi pavieniai nesiveisiantys individai. Populiacijos gausumas pastaraisiais metais išliko stabilus, nors perinčių porų skaičius svarbiausiose jų radavietėse svyruoja. 2007 m. buvo registruojamos 45–55 perinčios poros, beveik visos susitelkusios ežeringuose miškų masyvuose Aukštaitijoje ir Pietų Lietuvoje. Didžiausia perinti populiacija buvo Labanoro girioje, kur aptikta ne mažiau kaip 15 porų.
Erelis žuvininkas yra kosmopolitinė rūšis, veisimosi ar migracijos metu aptinkama beveik visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Eurazijoje jo arealas tęsiasi nuo Škotijos, Pietų Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Šiaurės Rytų Vokietijos, Lenkijos ir Baltijos šalių iki Kamčiatkos, Kurilų salų, Sachalino ir Japonijos. Lietuvoje šis paukštis dažniausiai peri rytinėje, pietrytinėje ir pietinėje šalies dalyse, o didžiausia perinčių porų koncentracija aptinkama Ignalinos, Zarasų ir Švenčionių rajonuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės ereliui žuvininkui yra rekreacinės veiklos keliamas trikdymas lizdavietėse, tinkamų lizdams krauti medžių trūkumas, paukščių žūtys atsitrenkus į elektros perdavimo linijas ir tarprūšinė konkurencija su jūriniu ereliu. Kadangi šiai rūšiai reikia specifinių lizdaviečių, Lietuvoje trūksta tinkamų medžių jų perėjimui. Pastebėta, kad ereliai žuvininkai noriai užima dirbtinius lizdus, todėl jų įrengimas yra viena iš veiksmingiausių apsaugos priemonių, leidžiančių išsaugoti šios rūšies populiaciją.
Mirtingumo skirtumai rytiniame Baltijos jūros regione
2025 m. Lietuvių mokslininkai tarptautiniame leidinyje „Journal of Ornithology“ publikavo tyrimą apie jūrinių erelių ir erelių žuvininkų mirtingumo skirtumus rytiniame Baltijos jūros regione. Jame buvo teigiama, kad XX a. pabaigoje dėl gamtosauginių priemonių plėšriųjų paukščių populiacijos Europoje atsikūrė, tačiau jų mirtingumui vis dar didelę įtaką darė žmogaus veikla. Tyrimo metu išanalizuoti 94 jūrinių erelių ir 45 erelių žuvininkų žūties atvejai Lietuvoje parodė, kad pagrindinė priežastis – elektros iškrovos.
Ereliai žuvininkai dažniau žūdavo dėl šios priežasties nei jūriniai ereliai. Pastarųjų dažniau netekdavo jauni paukščiai, tuo tarpu ereliai žuvininkai dažniausiai žūdavo jau suaugę. Be to, jūrinių erelių žūtys daugiausia fiksuotos šalia jų apsaugai skirtų teritorijų, kas rodo specifinius mirtingumo modelius ir jų sąsajas su buveinėmis.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
