🐝 Gauruotoji skolija (lot. Scolia hirta) – skolijų (lot. Scoliidae) šeimos plėviasparnis (lot. Hymenoptera), kurią 1781 m. atrado ir aprašė Francas Šrankas (Schrank).
Į Lietuvos raudonąją knygą gauruotoji skolija įrašyta 1991 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, gauruotoji skolija priskirta EN kategorijai. Iki šiol, gauruotoji skolija saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Suaugusios gauruotosios skolijos yra 10–25 mm dydžio. Kūnas juodas, padengtas ilgais (iki 3 mm) retais plaukeliais, kurie suteikia „raukšlėtą“ išvaizdą. Antrasis ir trečiasis tergitai ryškiai geltoni. Galva apvali, juoda ir neplaukuota, o patinėlių antenos ilgesnės. Sparnai pilki, su melsvais atspindžiais.
Gauruotoji skolija yra vidutinio dydžio, kresna vapsva su dviem plačiais geltonais raiščiais ant pilvelio tergitų. Kojos trumpos ir storos, pritaikytos rausti žemėje. Patelė suranda Cetonia arba Protaetia genties auksavabalio lervą, geluonimi ją paralyžiuoja ir suformuoja kiaušinio pavidalo kamerą. Ji padeda kiaušinį ir palieka lervą, pradėdama medžioti kitas. Iš kiaušinio išsiritusi vapsvos lerva vystosi kaip ektoparazitoidas, suvalgydama šeimininką ir susukdama kokoną, kuriame peržiemoja. Pavasarį lerva tampa lėliuke, iš kurios išsirita suaugusi vapsva. Skolijos Lietuvoje skraido daugiausia liepos–rugpjūčio mėn., tačiau pavienių individų galima pastebėti nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo.
Šiaurinėje arealo dalyje, įskaitant Lietuvą, tai stenotopinė rūšis, gyvenanti kseroterminėse buveinėse. Skolijos aptinkamos nesusivėrusiose smiltpievėse, stepinėse pievose ir karbonatinių smėlynų pievose. Šios buveinės natūraliai susiformuoja pušynų gaisravietėse, ekstensyviai ganomuose šlaituose ir erozijos paveiktose vietose.
Gauruotoji skolija yra reta ir dažniausiai aptinkama pavieniui. Tinkamiausiose buveinėse buvo stebima iki 25 individų per 500 m transektą.
Rūšis paplitusi Centrinės ir Pietų Europos šiaurėje iki Pietų Estijos. Taip pat aptinkama Kaukaze ir Eurazijos stepėse bei miškastepiuose, rytuose siekia Užbaikalę, o pietuose – Turkmėniją, Iraną ir Šiaurės Afriką. Lietuvoje dauguma populiacijų aptinkama pietinėje šalies dalyje: Varėnos rajone, Druskininkų savivaldybėje ir Lazdijų rajone. Pavienių individų buvo stebėta Jurbarko, Molėtų ir Vilniaus rajonuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės rūšiai yra buveinių pokyčiai ir jų kokybės blogėjimas dėl intensyvios žemės ūkio veiklos. Apleidžiant stepines pievas (neganymas ir nešienavimas) vyksta sukcesiniai pokyčiai – pievos apauga krūmais ir medžiais. Taip pat neigiamą poveikį daro tinkamų buveinių apsodinimas medžiais bei pušynų gaisrų slopinimas. Norint išsaugoti šią rūšį, būtina palaikyti ir atkurti natūralias smiltpievės ir stepines buveines.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
