🐝 Baltijos šilkabitė (lot. Colletes caspicus, sin. Colletes balticus ) – šilkabičių (lot. Colletidae) šeimos plėviasparnis (lot. Hymenoptera), kurią 1874 m. atrado ir aprašė Ferdinandas Moravicas (Morawitz).

Į Lietuvos raudonąją knygą baltijos šilkabitė įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltijos šilkabitė priskirta VU kategorijai. Iki šiol, baltijos šilkabitė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Ši bitė yra nedidelė, mažesnė už medunešę, o pilvelis išsiskiria ryškiais šviesiais raiščiais. Baltijos šilkabitė gyvena smėlingose buveinėse, kur išrausia urvelius ir juose įrengia narvelius, kuriuose vystosi lervos. Kiekviename narvelyje yra maistingos žiedadulkių ir nektaro tešlos, į kurią bitė padeda kiaušinį. Lervos narveliuose peržiemoja ir suauga kitą vasarą. Patinai pradeda skraidyti birželio pabaigoje, o patelės pasirodo liepos mėnesį.
Baltijos šilkabitės narveliai, kuriuose auga lervos, išsiskiria unikaliu dizainu, primenančiu celofaną. Tai puikus natūralaus inžinerinio sprendimo pavyzdys, užtikrinantis apsaugą ir tinkamas vystymosi sąlygas lervoms, net esant atšiaurioms aplinkos sąlygoms.
Lietuvoje šilkabitės buveinės apsiriboja atviromis Baltijos pajūrio vietomis, tokiomis kaip pilkosios kopos ir palvės. Bitės renka žiedadulkes nuo įvairių augalų, tarp jų austėjos, šilokų ir barkūnų.
Baltijos šilkabitės populiacijos gausumas yra nedidelis, dažniausiai stebimi pavieniai individai. Tinkamose kopų vietovėse per 500 m ruožą aptinkama iki 16 vabzdžių.
Baltijos šilkabitė paplitusi Centrinės ir Rytų Europos pietinėse dalyse, Užkaukazėje, Irane, Centrinėje Azijoje bei Kinijoje, siekiant Vidinę Mongoliją. Jos paplitimas yra fragmentiškas, o Lietuvoje aptinkama tik Baltijos pajūryje, Kuršių nerijoje, ties Juodkrante ir Pervalka.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai kyla dėl tinkamų buveinių nykimo. Jas veikia pilkųjų kopų erozijos prevencijos priemonės, kopų apželdinimas miškais, natūralus sukcesinis jų apaugimas medžiais, gaisrų slopinimas bei jų stygius kalnapušių sąžalynuose. Norint išsaugoti šias bites, svarbu išlaikyti natūralias atviras kopų buveines.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai