Saugomi ir reti žinduoliai Lietuvoje

🦇 Europinis plačiaausis (lot. Barbastella barbastellus, angl. Barbastelle Bat, European Barbastelle, Barbastelle, Western Barbastelle, vok. Mopsfledermaus, Westliche Mopsfledermaus) – lygianosinių (lot. Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis (lot. Chiroptera), kurį 1774 m. atrado ir aprašė Johanas fon Šreberis (Schreber).

Į Lietuvos raudonąją knygą europinis plačiaausis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., europinis plačiaausis priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, europinis plačiaausis priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, europinis plačiaausis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Europinis plačiaausis yra tamsaus kailio šikšnosparnis, kurio ausys yra suaugusios pagrindais viršugalvyje, o ausies oželis – ryškiai trikampės formos. Jo nugara juodai ruda, o pilvas tamsiai pilkas. Jaunikliai – dar tamsesni nei suaugę individai. Kūno ilgis siekia iki 55 mm, ausys – iki 18 mm, svoris – iki 13 gramų.

Poruojasi rudenį ir žiemą, dažnai žiemavietėse. Birželio viduryje patelės veda po 1 jauniklį, tuo metu jos gyvena dauginimosi kolonijose, o patinai laikosi atskirai. Gamtoje gali išgyventi net iki 23 metų.

Europinis plačiaausis pasižymi išskirtiniu echolokacijos būdu – jis skleidžia ypač žemo intensyvumo signalus, kurie yra beveik negirdimi net ir šikšnosparnių detektoriams, todėl ilgą laiką šios rūšies paplitimas buvo labai sunkiai nustatomas.

Europinis plačiaausis maitinasi tik smulkiais ir minkštais vabzdžiais, nes jo burna maža, o dantys silpni. Skraido labai vikriai, dažniausiai ties medžių viršūnėmis ar žemai virš vandens. Maitintis pradeda vos sutemus. Rūšis gyvena senuose lapuočių miškuose, o dieną slepiasi po atšokusia žieve ar plyšiuose. Dienojimo vietas keičia dažnai. Žiemovietėse paprastai susiburia grupelėmis ant sienų, plyšiuose, pakimba pavieniui palubėse. Įmygis trunka nuo spalio iki balandžio mėnesio.

Duomenų apie šios rūšies populiacijų dydį vis dar trūksta. Iki 2007 m. Lietuvoje buvo žinomos 14 radaviečių, o po to – jau 33. Dauguma pastebėjimų yra pavieniai individai, užfiksuoti ultragarso detektoriais. Veisimosi kolonijos dar nežinomos. Vis dėlto žiemojančių individų skaičius auga: Kauno fortuose 1995–1997 m. jų žiemodavo apie 150–300, o vėlesniais metais (2013–2014 m.) skaičius padidėjo iki 342 individų.

Europinis plačiaausis yra paplitęs nuo Anglijos ir Kanarų salų iki Kaukazo ir Anatolijos, taip pat nuo Latvijos iki Maroko. Dažniausiai aptinkamas centrinėje ir pietinėje Europos dalyse, o kalnuotose vietovėse pasitaiko net iki 2000 metrų aukštyje virš jūros lygio.

Lietuvoje ši rūšis visuomet buvo reta. Nors anksčiau aptikimų būta pavienių, dažniausiai registruojama Vidurio Lietuvoje, o po keletą radaviečių fiksuota ir vakarinėje bei rytinėje šalies dalyse. Anksčiau Lietuvoje šiltuoju metų laiku buvo aptikta Radviliškio, Šalčininkų, Biržų, Kretingos ir Vilniaus rajonuose, žiema - Kauno, Panemunės, Pakruojo, Trakų, Vilniaus ir Varėnos rajonuose.

Didžiausias pavojus šiai rūšiai kyla dėl brandžių miškų mažėjimo, netinkamo miškų naudojimo, žiemaviečių trikdymo ir jų būklės blogėjimo, taip pat senų pastatų renovacijos. Ypač svarbu užtikrinti ramybę žiemavietėse nuo rugpjūčio, kai šikšnosparniai pradeda poruotis.

UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai