🐁 Beržinė sicista (lot. Sicista betulina, angl. Northern Birch Mouse, vok. Waldbirkenmaus, Streifenhüpfmaus) – šoklinių (lot. Dipodidae) šeimos graužikas (lot. Rodentia), kurią 1779 m. atrado ir aprašė Peteris Simonas Palasas (Pallas).
Į Lietuvos raudonąją knygą beržinė sicista įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos beržinė sicista buvo išbraukta 2019 metais.
Beržinė sicista yra nedidelis graužikas su ilga ir plaukais apaugusia uodega, mėgsta atviras vietas miškuose bei jų pakraščiuose. Lietuvoje beržinės sicistos sugautos įvairiose buveinėse: pievose prie miškų ir pamiškių, atželiančiuose kirtimuose, lapuočių, mišriuose ir net spygliuočių medynuose, taip pat atvirose žolinėse pelkėse, dažnai su retais krūmais ar pavieniais medžiais. Sicistos aptinkamos ir žolėmis bei krūmais apaugusiuose melioracijos kanaluose. Dažniausiai jos būna aktyvios sutemus, tačiau gali būti pastebimos ir dieną.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Maisto racione yra tiek gyvulinės kilmės produktų – vabzdžių bei kitų bestuburių, tiek augalinės kilmės – sėklų ir uogų. Patelės veda vieną arba dvi vadas per sezoną, kuriose būna po 2–6 jauniklius.
Beržinės sicistos pasižymi unikaliu gebėjimu įmigti ilgam žiemos miegui (spalio–balandžio mėn.) – jis gali trukti net iki 7 mėnesių, todėl šie gyvūnai išsaugo energiją ir išgyvena net pačias atšiauriausias sąlygas.
Lietuvoje pirmą kartą buvo surasta 1933 m. žemutinio Nemuno pakraščiuose, pelėdos išvamose.
Radaviečių bei sugautų individų skaičius labai priklauso nuo konkrečių teritorijų ištirtumo. 2007 m. daugiausia sicistų aptikta keturiose saugomose teritorijose – Aukštaitijos nacionaliniame parke, Čepkelių rezervate, Kamastos kraštovaizdžio draustinyje ir Kurtuvėnų regioniniame parke. Pastaraisiais dešimtmečiais, išaugus smulkiųjų žinduolių tyrimams, radaviečių skaičius Lietuvoje didėja – šiuo metu jų žinoma daugiau nei 40. Atskirų populiacijų gausumas kol kas nėra tiksliai nustatytas dėl tyrimų stokos.
Beržinė sicista paplitusi beveik visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau daugiausia radaviečių žinoma rytiniuose ir pietrytiniuose šalies rajonuose. Išsamesni duomenys apie šios rūšies paplitimą gauti tik tose vietovėse, kur buvo vykdomi smulkiųjų žinduolių tyrimai.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Beržinė sicista nėra itin specializuota rūšis, todėl jos buveinės nėra priskiriamos nykstančioms. Ji sugeba prisitaikyti ir žmonių pakeistose teritorijose – kirtavietėse, melioracijos kanalų pakraščiuose ar net rekultivuotuose durpynuose. Pagrindinė grėsmė šiai rūšiai yra visiškas buveinių sunaikinimas arba sąlygų pablogėjimas dėl intensyvios ūkinės veiklos.
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
