🦇 Kūdrinis pelėausis (lot. Myotis dasycneme, angl. Pond Bat, vok. Teichfledermaus) – lygianosinių (lot. Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis (lot. Chiroptera), kurį 1825 m. atrado ir aprašė Fridrichas Boe (Boie).
Į Lietuvos raudonąją knygą kūdrinis pelėausis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., kūdrinis pelėausis priskirtas 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, kūdrinis pelėausis priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, kūdrinis pelėausis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Kūdrinis pelėausis yra vidutinio dydžio šikšnosparnis, tačiau didžiausias iš Lietuvos pelėausių, kurio kūno ilgis siekia 51–73 mm, o svoris – 10,5–28,5 gramo. Kailis tankus, tamsiai rudos arba juodos spalvos, nugara su rusvais ar gelsvais plaukų galiukais, o pilvas – balkšvas ar gelsvas. Būdingas trumpas ausies oželis.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Kūdriniai pelėausiai veda 1 jauniklį, o gegužės mėn. patelės buriasi į veisimosi kolonijas, dažniausiai įsikuriančias palėpėse ar bažnyčių pastogėse. Patelės subręsta antraisiais metais, poruojasi rudenį. Gamtoje gali išgyventi iki 19 metų.
Kūdrinis pelėausis yra vienas iš nedaugelio šikšnosparnių, kurie specializuojasi gaudyti vabzdžius tiesiai virš vandens paviršiaus – šis elgesys labai primena kregždes, tik vyksta naktį.
Ši rūšis renkasi buveines, kuriose gausu atvirų erdvių ir vandens telkinių. Vasarą slepiasi pastatuose, rečiau medžių drevėse ar inkiluose. Žiemoja erdviuose požemiuose, kur temperatūra išlieka teigiama. Įmygis trunka 4-4,5 mėnesio, į žiemovietes atskrenda vėlai - lapkričio antroje pusėje. Kūdriniai pelėausiai migruoja, bet tik netolimais atstumais.
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Lietuvoje rūšis buvo reta – žinotos 25 radavietės, 2007 m. registruotos 22, tačiau po 2007 m. skaičius išaugo iki 68 radaviečių. Dažniausiai aptinkami pavieniai individai, nors žinomos ir kelios veisimosi kolonijos. Žiemojančių šikšnosparnių skaičius sparčiai didėja – jei 2007–2008 m. jų aptikta 195, tai 2013–2014 m. jau fiksuota net 1515 individų.
Lietuvoje radavietės nutolusios viena nuo kitos dešimtis kilometrų. Rūšis aptikta šalia Jogailos kalno (Varėnos r., 1984-1985 m.) ir Verkiuose (Vilniuje, 1990 m.). Užregistruota Biržų, Ignalinos, Kretingos, Pasvalio, Rokiškio, Trakų bei Švenčionių rajonuose (1997-1998 m.), Trakuose ir Aukštadvario apylinkėse (2005 m.). Žiemą rasta Žagariškių, Julijanavos, Rokų, Naujosios Fredos fortuose (Kaune, 1985-1997 m.), Verkiuose (Vilniuje, 1998 m.), Panerių tunelyje, Rasų ir Šeškinės žiemovietese (Vilniuje, 2000-2005 m.), Rokų draustinyje (Kaune).
Kūdrinis pelėausis paplitęs Eurazijoje nuo Prancūzijos ir pietinės Skandinavijos iki Serbijos, Ukrainos ir toli į rytus – iki Jenisiejaus upės. Lietuvoje ši rūšis po 2007 m. pradėta aptikti dažniau, ypač šalies centrinėje ir šiaurrytinėje dalyse. Buvo žinoma tik viena veisimosi kolonija (Ignalinos r., Kaltanėnuose).
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės susijusios su pastatų pertvarkymu, ypač kai naudojami medienos antiseptikai, kurie pavojingi šikšnosparniams. Taip pat neigiamai veikia žiemoviečių trikdymas, vandens telkinių tarša ir užaugimas, dėl ko blogėja mitybos sąlygos. Siekiant pagerinti rūšies apsaugą, Lietuvoje taikomas žiemoviečių apsaugos režimas.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
