🐁 Miškinė miegapelė (lot. Dryomys nitedula, angl. Forest Dormouse, Eurasian Forest Dormouse, vok. Baumschläfer) – miegapelinių (lot. Gliridae) šeimos graužikas (lot. Rodentia), kurią 1778 m. atrado ir aprašė Petras Palasas (Pallas).
Į Lietuvos raudonąją knygą miškinė miegapelė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, miškinė miegapelė priskirta EN kategorijai. Iki šiol, miškinė miegapelė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Miškinė miegapelė yra stambios pelės dydžio žvėrelis pūkuota uodega, išsiskiria rudai pilkos spalvos kailiu ir juodais ruožais snukučio šonuose, kurie supa akis ir baigiasi ties ausimis. Kūnas 86 - 120 mm ilgio, pilkšvai rudas, apačia šviesi. Uodegos viršutinė pusė pilkesnė ir tamsesnė už nugarą, apatinė balkšva.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Miškinės miegapelės gyvena miškuose, gerai laipioja medžiais. Šilagirio girininkijoje pirmenybę teikia eglynams arba mišriems medynams su tankiomis eglėmis antrajame arde. Patinka ir jauni tankus sodinti eglynai. Suaugę individai sėslus, turi 1 - 2 ha dydžio individualias teritorijas.
Miškinės miegapelės išskirtinai ilgai miega – jų žiemos įmygis trunka net iki 8 mėnesių. Tai viena ilgiausiai žiemojančių miegapelės rūšių Europoje. Žiemos įmygis trunka nuo rugpjūčio pabaigos iki balandžio ar gegužės pradžios. Miškinė miegapelė aktyvi sutemus ir naktį, puikiai laipioja medžių bei krūmų kamienais ir šakomis.
Aktyvios sutemus ir naktį. Mitybos racionas kinta sezoniškai – vasaros pradžioje vyrauja gyvūninės kilmės maistas, tokie kaip vabzdžiai, jų lervos, šimtakojai, paukščiai ir jų kiaušiniai, o nuo vasaros vidurio daugiau minta uogomis, vaisiais ir sėklomis.
Per aktyvumo laikotarpį atsiveda 1 vadą, kurioje būna 1–5, dažniausiai 4 jaunikliai. Tinkamiausios buveinės – mišrieji miškai su gerai išsivysčiusiu pomiškiu, tačiau kartais aptinkamos ir sodintuose tankiuose eglynų jaunuolynuose. Nors natūralios slėptuvės Lietuvoje nežinomos, šie žvėreliai noriai įsikuria žmogaus iškeltuose inkiluose.
Kazlų Rūdos miškų masyve subpopuliacijos yra mažos ir izoliuotos, ypač dėl netinkamų buveinių, tokių kaip gryni pušynai. Viena subpopuliacija netoli Lekėčių stebėta nuo 1999 m., tačiau dėl miško kirtimų ir nepalankaus lyčių santykio ji nyksta: 2002 m. joje buvo 11 suaugusių individų, o 2017–2018 m. beliko tik vienas. Vidutinis tankumas buvo nedidelis – pavasarį apie 4,5 individo 10 ha, o prieš įmygį – 6,7 individo 10 ha.
Miškinė miegapelė paplitusis nuo Šveicarijos vakaruose iki Mongolijos rytuose. Lietuva yra šiaurvakariniame arealo pakraštyje. Šalyje buvo žinomos tik 2 miškinės miegapelės populiacijos – Pravieniškių ir Kazlų Rūdos miškų masyvuose. Tai nedidelės, izoliuotos subpopuliacijos. 1934 m. viena miškinė miegapelė buvo sugauta Jonavos apylinkėse, tačiau tiksli vieta nėra žinoma. Šilagirio girininkijoje suaugusių miškinių miegapelių tankumas netgi tinkamoje buveinėje - mišriame eglyne - buvo labai mažas - 3 - 6 individai 10 ha plote.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė miškinėms miegapelėms yra miško kirtimai, ypač ten, kur buveinės užima labai mažus plotus. Siekiant apsaugoti rūšį, būtina išsaugoti tinkamas buveines ir jose iškelti inkilus. Taip pat reikalingi papildomi šios rūšies paplitimo tyrimai Pravieniškių ir Kazlų Rūdos miškuose.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
