🦇 Natererio pelėausis (lot. Myotis nattereri, angl. Natterer's Bat, vok. Fransenfledermaus) – lygianosinių (lot. Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis (lot. Chiroptera), kurį 1817 m. atrado ir aprašė Henrikas Kulis (Kuhl).
Į Lietuvos raudonąją knygą natererio pelėausis įrašytas 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., natererio pelėausis priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, natererio pelėausis priskirtas DD kategorijai. Iki šiol, natererio pelėausis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Natererio pelėausis yra vidutinio dydžio, bet labai elegantiškas šikšnosparnis, pasižymintis ilgomis lenktomis ausimis, kurių oželis siekia pusę ausies ilgio. Kailis trumpas ir tankus – nugara bei galvos viršutinė pusė pilkšvai ruda, o pilvas balkšvos ar pilkos spalvos. Ausys ir sparnų plėvės pilkos, pentinas būdingos „S“ formos. Kūno ilgis siekia 44–51 mm, sparnų tarpugalis – iki 330 mm, svoris – 5–9,5 gramo. Kaip ir visi mažieji šikšnosparniai jis geriausiai orientuojasi naudodamiesi ne akimis, o ausimis (ultragarsinė echolokacija). Jie skleidžia ultragarsą ir atpažįsta nuo aplinkinių objektų atsispindėjusį aidą.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Pavasarį patelės susiburia į kolonijas, kuriose po 50–60 dienų nėštumo atsiveda 1, rečiau 2 jauniklius. Jaunikliai žindomi 6–7 savaites. Gamtoje šie šikšnosparniai gali sulaukti net iki 20 metų.
Natererio pelėausis pasižymi išskirtiniu medžioklės būdu – jis ne tik gaudo vabzdžius ore, bet ir renka juos nuo žolių ar žemės paviršiaus, todėl vadinamas vienu universaliausių šikšnosparnių vabzdžiaėdžių Europoje.
Gyvena miškuose, parkuose ir vietovėse su pavieniais medžiais. Vasarą slėptuves renkasi medžių drevėse, pastatuose ar inkiluose, o žiemą glaudžiasi olose, tuneliuose bei rūsiuose, dažniausiai plyšiuose arti įėjimo. Daugiausia yra sėslios rūšies, nors pavieniai individai gali migruoti trumpus atstumus. Žiemoja dažniausiai drėgnų požemių plyšiuose, pakibę ant sienų, palubėse, dažnai kartu su vandeniniais bei branto pelėausiais (lot. Myotis brandtii). Žiemovietėse išbūna nuo spalio iki balandžio mėnesio.
1990–2000 m. Lietuvoje buvo žinoma apie 20 radaviečių, 2007 m. – 33, o po 2007 m. papildomai patvirtinta dar 10 radaviečių. Dauguma stebėjimų yra pavieniai individai, registruoti ultragarso detektoriais. Veisimosi kolonijų iki šiol nepavyko nustatyti. Žiemojančių individų skaičius auga – 2007–2008 m. Kauno fortuose rasti 121, 2009–2010 m. – 146, o 2013–2014 m. – net 535 individai. Vis dėlto šių duomenų dar nepakanka populiacijos dydžiui tiksliai įvertinti.
Natererio pelėausis paplitęs plačioje Vakarų Palearktikos teritorijoje – nuo Šiaurės Afrikos (Maroko ir Alžyro) per didžiąją Europos dalį (išskyrus Skandinaviją) iki Mažosios Azijos, Kaukazo, Irano ir Kazachijos šiaurės. Taksonomija nėra iki galo aiški, nes nattereri grupei priklauso mažiausiai 3 atskiros rūšys, iš kurių dvi identifikuotos tik 2019 metais.
Lietuvoje šis šikšnosparnis iki 2007 m. buvo aptinkamas retai, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Kauno fortuose žiemojančių individų skaičius pradėjo gausėti. Vasarą natererio pelėausiai fiksuojami daugiausia vakarinėje šalies dalyje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Šiai rūšiai didelių grėsmių areale nėra, tačiau įtakos turi miškų mažėjimas, natūralių slėptuvių ir žiemoviečių nykimas. Lietuvoje populiacijos būklė dar nėra pakankamai ištirta, kad būtų numatytos konkrečios apsaugos priemonės, tačiau akivaizdu, kad rūšis reikalauja nuoseklaus monitoringo.
UICN kategorija: DD - taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų
