🦇 Šiaurinis šikšnys (lot. Eptesicus nilssonii, angl. Northern Bat, vok. Nordfledermaus) – lygianosinių (lot. Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis (lot. Chiroptera), kurį 1839 m. atrado ir aprašė Keiserlingas ir Blasius (Keyserling & Blasius).
Į Lietuvos raudonąją knygą šiaurinis šikšnys įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., šiaurinis šikšnys priskirtas 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 4 (I) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos šiaurinis šikšnys buvo išbrauktas 2019 metais.
Šiaurinis šikšnys yra vidutinio dydžio šikšnosparnis. Kūnas apie 60 mm ilgio, o kailis tankus, švelnus, papuręs. Nugaros plaukų viršūnės auksinio atspalvio, pilvas pilkšvai gelsvos spalvos. Skraidomoji plėvė ir ausys rudos. Oželis bukas, storiausia jo vidurinė dalis.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Šiaurinis šikšnys yra sėslus šikšnosparnis. Patelės, vedančios jauniklius, buriasi į kolonijas, kuriose gali būti nuo 20 iki 60 individų. Tokios kolonijos dažniausiai įsikuria pastatuose, o pavieniai šikšniai renkasi uoksus ar medžių rietuves. Jauniklius – 1 ar 2 – patelės atveda birželio pabaigoje.
Maisto ieškoti šiauriniai šikšniai išskrenda vos nusileidus saulei. Jie medžioja vabzdžius miškų, sodų, parkų aikštelėse, virš vandens telkinių ir net gyvenvietėse prie apšvietimo lempų.
Į žiemovietes pradeda rinktis rugsėjo pabaigoje ir ten praleidžia žiemą rūsiuose, pusrūsiuose ar kituose požemiuose, kuriuose vyrauja 1–5 °C temperatūra. Šiauriniai šikšniai yra itin atsparūs šalčiui – dėl gebėjimo žiemoti prie labai žemos temperatūros ši rūšis gali išlikti net šiauriausiose Europos teritorijose, kur kiti šikšnosparniai nesugeba prisitaikyti.
Slepiantis dažniausiai pasirenkami plyšiai, o kartais šikšniai kabo ant sienų ar palubėse – dažniausiai pavieniui, nors pasitaiko ir nedidelių mišrių grupelių su kitų rūšių šikšnosparniais. Žiemovietes palieka balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje.
Lietuvoje šiltuoju metų laiku šiaurinis šikšnys dažniausiai pastebimas pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis maitinimosi vietose ir jauniklius auginančiose kolonijose. Pagrindinėse šalies šikšnosparnių žiemavietėse šios rūšies individų būna palyginti nedaug – po vieną ar kelis.
Šiaurinio šikšnio arealas driekiasi nuo Vidurio Europos iki pat Japonijos. Tai vienintelė rūšis, aptinkama net už poliarinio rato ribų. Europoje jis dažniausiai sutinkamas centrinėse ir šiaurinėse teritorijose, o Lietuvoje šikšnys paplitęs plačiau šiauriniuose, vakariniuose bei rytiniuose rajonuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausios grėsmės rūšiai yra žiemoviečių nykimas dėl pastatų atnaujinimo, plėšrūnų, tokių kaip kiaunės ar katės, poveikis bei trikdymas žiemavietėse. Taip pat neigiamai veikia drevėtų medžių kirtimas, nes šie šikšnosparniai juose slepiasi vasaros metu. Svarbiausios apsaugos priemonės – vengti trikdyti gyvūnus jų žiemavietėse, išsaugoti drevėtus medžius ir sudaryti galimybes šikšniams slėptis saugiose vietose.
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
