🦇 Vėlyvasis šikšnys (lot. Eptesicus serotinus, angl. Serotine, Serotine bat, Big Brown Bat, Common Serotine Bat, Eurasian Serotine, Silky Bat, vok. Breitflügelfledermaus) – lygianosinių (lot. Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis (lot. Chiroptera), kurį 1774 m. atrado ir aprašė Johanas fon Šreberis (Schreber).
Į Lietuvos raudonąją knygą vėlyvasis šikšnys įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., vėlyvasis šikšnys priskirtas 5 (Rs) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, vėlyvasis šikšnys priskirtas LC kategorijai. Iki šiol, vėlyvasis šikšnys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Vėlyvasis šikšnys yra stambus šikšnosparnis, pasižymi santykinai didelėmis ausimis ir siauru, smailiu ausies oželiu. Dilbio ilgis siekia iki 57 mm, sparnų tarpugalis – iki 370 mm. Kailiukas ilgas, pilkšvai rudos spalvos, pilvas gelsvai rudas, o nosis, ausys ir sparnų plėvės tamsiai rudos arba juodos.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Jaunikliai būna tamsesni nei suaugę individai. Gegužės pabaigoje patelės telkiasi į veisimosi kolonijas ir dažniausiai veda 1 jauniklį, kuris pradeda skraidyti 6 savaičių amžiaus. Poravimasis vyksta rudenį.
Vėlyvieji šikšniai yra žinomi kaip vieni iš nedaugelio šikšnosparnių, kurie medžioja atvirose erdvėse dar prieš saulei visiškai nusileidžiant – kartais juos galima pamatyti skraidančius ankstyvą vakarą, kai daugelis kitų rūšių dar tik bunda.
Vėlyvieji šikšniai minta stambesniais vabzdžiais – vabalais, naktiniais drugiais ir dvisparniais. Skraido lėčiau nei daugelis kitų rūšių. Vasarą dažniausiai įsikuria pastatuose – po stogais, sienų ertmėse. Medžioja netoli medžių, parkuose, soduose ir pamiškėse. Žiemoti pasirenka šaltas ir sausas vietas – pastatus ar olas, dažniausiai pavieniui arba mažomis grupelėmis. Tai gana sėsli rūšis.
1990–2000 m. Lietuvoje vėlyvasis šikšnys buvo aptinkamas gana dažnai, tuomet buvo žinomos 57 radavietės. 2007 m. žinotos tik 4 radavietės, o po 2007 m. jų skaičius išaugo iki 110. Dažniausiai registruojami pavieniai individai, daugiausia ultragarso detektoriais. Veisimosi kolonijų šalyje nežinoma. Žiemojančių individų beveik nefiksuota, išskyrus vieną atvejį 2013–2014 m. Žagariškių forte.
Vėlyvasis šikšnys paplitęs nuo Atlanto vandenyno iki Ramiojo vandenyno ir nuo Danijos iki Šiaurės Afrikos. Alpėse jis aptinkamas iki 1440 m aukštyje. Lietuvoje po 2000 m. rūšis nebeaptinkama pietinėje ir pietrytinėje šalies dalyse bei pajūryje, tačiau radaviečių gausiau registruojama centrinėje, vakarinėje ir pietvakarinėje Lietuvoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė šiai rūšiai yra maitinimosi buveinių mažėjimas, o Lietuvoje – vasaros slėptuvių nykimas dėl pastatų renovacijos. Norint užtikrinti apsaugą, būtina išsaugoti pastatuose esančias ertmes, tinkamas šikšnosparniams slėptis.
UICN kategorija: LC - nekeliantys susirūpinimo taksonai
Buvusi kategorija: 5 (Rs) - išsaugotos rūšys, kurių, anksčiau įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą, gausumas jau atkurtas
