🦇 Rudasis ausylis (lot. Plecotus auritus, angl. Brown Long-eared Bat, Brown Big-eared Bat, Common Long-eared Bat, vok. Braune Langohr) – lygianosinių (lot. Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis (lot. Chiroptera), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą rudasis ausylis įrašytas 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos rudasis ausylis buvo išbrauktas 2019 metais.
Rudasis ausylis yra vidutinio dydžio šikšnosparnis, lengvai atpažįstamas pagal labai ilgas ausis, kurios dažnai beveik prilygsta kūno ilgiui. Nugara pilkai ruda, pilvas šviesesnis. Nugaros plaukai trispalviai: pamatas beveik juodas, vidurys pilkšvai gelsvas, viršūnė ruda. Oželis tiesus, į viršūnę smailėjantis, nesiekia ausies vidurio. Šoninės plėvės laisvasis kraštas prisitvirtinęs prie kojos išorinio piršto pamato. Tarpšlauninė plėvė gaubia beveik visą uodegą (laisvas vos 1 - 2 mm galiukas).
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Rudasis ausylis turi išskirtinę klausos sistemą – jis gali girdėti net pačius tyliausius vabzdžių sparnų virpesius ir dėl savo itin jautrios klausos dažnai medžioja net neskleisdamas echolokacinių signalų, naudodamasis aplinkos garsais.
Šikšnosparnis yra sėslaus gyvenimo būdo ir gyvena įvairiose buveinėse: miškuose, parkuose, soduose bei gyvenvietėse. Slėptuves renkasi medžių drevėse, inkiluose, palėpėse, sienų plyšiuose ar bažnyčių bokštuose. Jo skrydis lėtas ir manevringas, todėl gali lengvai laviruoti tarp medžių šakų, rinkdamas vabzdžius tiesiai nuo lapų. Patinai dažniausiai laikosi pavieniui, o patelės buriasi į nedideles kolonijas.
Poravimasis vyksta rudenį, tačiau gali tęstis ir iki pavasario. Birželio mėn. patelės atsiveda po 1 jauniklį. Žiemoti pradeda spalio pabaigoje - lapkričio pradžioje, žiemoja požemiuose ar rūsiuose, dažniausiai vienas, bet kartais galima aptikti ir po kelis individus kartu. Ši rūšis yra atspari šalčiui ir žiemoja net drėgnose ar sausose vietose. Įdomu, kad žiemojant ilgos ausys dažnai paslepiamos po sparnais.
2007 m. Lietuvoje rudasis ausylis buvo pripažintas plačiai paplitusia, bet negausia rūšimi. Vasarą jauniklių vedimo vietose (inkiluose) buvo stebimos patelių grupės po 20–30 individų, o žiemovietėse dažniausiai randami pavieniai šikšnosparniai arba nedidelės grupelės po 2–3 individus.
Rudasis ausylis plačiai paplitęs beveik visoje Europoje – nuo Pietų Portugalijos, Italijos ir Graikijos iki šiaurinių platumų ties 63–64° š. pl. Taip pat sutinkamas Britų salose, Pietų Sibire, Mongolijoje, Šiaurės Vakarų Kinijoje ir net Japonijoje. Lietuvoje rudasis ausylis aptinkamas visoje šalies teritorijoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra žiemaviečių nykimas dėl pastatų renovacijos, plėšrūnų – ypač kiaunių ir kačių – poveikis bei trikdymas žiemojimo metu. Taip pat neigiamai veikia drevėtų medžių šalinimas. Siekiant išsaugoti rūšį, svarbu neardyti žiemaviečių, sudaryti sąlygas slėptis nuo plėšrūnų, išsaugoti drevėtus medžius bei miškuose įrengti papildomas slėptuves.
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
